Grobis:
Žemiau, papėdėse kur dar yra medžių triušiai ir graužikai, o aukščiau kalnų ožkos ir avinai. Jeigu dvikojai būna palikę naminius gyvulius ganytis kalnuose (pasak jų ten švaresnė žolė ir tyresnis oras) kartais galima pasmaguriauti ir karvėmis ar avimis. Tai būna retai.
Gyvenamosios vietos:
Didžiuliai, uolėti kalnai, arčiau žemės apaugę trumpa kalnų žole, o uolos ir didesni akmenys - samanomis ar kerpėmis. Prie apačios auga pušynėlis - aukštėliau kai kur dar galima pamatyti vieną kitą medį ar krūmą, tačiau kylant aukštyn lieka tik plikos ir aštrios uolos. Kalnuose, nedieliame slėnyje telkšo visuomet ledinis, kalnų ežeras, siauras kanalais nutekantis į jūrą. Žuvys ar kokie kiti vandens gyviai jame negyvena - per šalta. Tuose pačiuose kalnuose yra atskiras, keistokos formos kalnas, kurio gilumoje išraižytas didžiulis labirintas. Jame pavojinga - gali įlįsti ir niekuomet nebeišlįsti lauk.
Priešai:
Tai bene pavojingiausia visų klanų vieta. Krentančios uolos ar sniego lavinos žiemą, be to, dažnai pavojingos būna ir medžioklės - juk kalnų ožiai ir avys turi geresnį prisitaikymą gyventi ant uolų ir dažniausiai persekiojami ne bėga, o ginasi. Tai neretai baigiasi kurio nors vilko žūtimi. Kartais pasitaiko labai pavojingų, snieginių leopardų, ar lūšių papėdėje, bet šiaip jie stengiasi laikytis atokiau vietų, kuriose gyvena vilkai. Taip pat mažiems vilkiukams labai pavojingi ereliai ir kiti plėšrūs paukščiai, kuriems vienas juokas pagauti ir suėsti tokį mažiuką vilkutį.